• LDK valdovų rūmai: istorinių reprezentacinių interjerų detalės ir aplinka

      LDK valdovų rūmai: istorinių reprezentacinių interjerų detalės ir aplinka

      Archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad pirmieji gyventojai Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje apsigyveno pirmame tūkstantmetyje po Kristaus, o V–VIII a. šioje teritorijoje neabejotinai jau buvo įsikūrusi gyvenvietė. XIII a. pabaigoje vėlesnių rūmų vietoje pastatyta pirmoji ir vienintelė tuometėje etninėje Lietuvoje ankstyvoji mūrinė pilis, kurios gynybinių sienų, bokštų, kitų pastatų liekanos ir šiandien matomos po rūmų kiemu įrengtame Lankytojų vestibiulyje bei rūmų požemiuose. Taigi ši rezidencija yra Lietuvos valstybės kūrimosi ir Gediminaičių dinastijos įsitvirtinimo liudytoja. XIV–XV a. Lietuvos sostinėje Vilniuje didieji kunigaikščiai rezidavo tiek Žemutinėje, tiek Aukštutinėje pilyse. Jos pamažu tapo mūrinėmis, įgavo gotikos bruožų.

      Žinoma, jog Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas turėjo savo rezidenciją ir Žemutinėje pilyje. Vilniuje jis planavo karūnuotis Lietuvos karaliumi, tad pilys turėjo pabrėžti viduramžiškos Lietuvos valstybės, plytėjusios nuo Baltijos iki Juodosios jūros, didybę ir išskirtinį valdovo statusą. Vilniaus pilyse dažnai rezidavo ir Vytauto įpėdiniai – Lietuvos didieji kunigaikščiai bei Lenkijos karaliai Kazimieras Jogailaitis ir jo sūnus Aleksandras, žymiai išplėtęs valdovo dvarą.

      Renesansinę rūmų rekonstrukciją XVI amžiaus pradžioje pradėjo Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis. Neabejotinai didelę įtaką tolesnei rezidencijos raidai turėjo jo žmona, Italijos kunigaikštytė Bona Sforca. Ji siekė Vilniaus rūmus paversti modernia reprezentacine Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos rezidencija. Bonos Sforcos dėka rūmus puošė, kultūriniu jų gyvenimu rūpinosi kartu su ja į Lietuvą atkeliavę italų menininkai.

      Nuo 1544 m. faktiškai Lietuvą valdęs Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos sūnus Žygimantas Augustas ėmėsi naujų rūmų plėtros iniciatyvų, pastatė vadinamuosius Naujuosius rūmus ir suformavo uždarą vidinį kiemą. Vilniaus rezidencijai didelį dėmesį skyrė ir XVII amžiaus pirmosios pusės Lietuvos ir Lenkijos valdovai iš švedų Vazų dinastijos. Tai – Žygimantas ir Vladislovas. Jie rekonstravo Vilniaus rūmus šiaurietiškojo manierizmo, o vėliau – ankstyvojo italų baroko stiliumi.

      XVI amžius ir XVII amžiaus pirmoji pusė – tai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių Vilniaus rezidencijos klestėjimo laikotarpis. Prie rūmų statybų ir dekoravimo dirbo žymūs Italijos ir kitų kraštų menininkai. Čia buvo priimamos Apaštalų Sosto, Šventosios Romos imperijos, Maskvos, Vengrijos, Turkijos, Persijos, Prancūzijos, Ispanijos, Venecijos ir daugelio kitų užsienio šalių pasiuntinybės, vykdyta paskutiniųjų Jogailaičių ir Vazų dinastinė politika. Šiuose rūmuose rinkosi Ponų taryba ir Seimas, teiktos privilegijos, čia buvo redaguojamas Lietuvos Statutas, vyko teismai, saugota Lietuvos Metrika ir iždas, buvo kaldinami pinigai.

      Jau Žygimantas Augustas rūmuose buvo sukaupęs didelę biblioteką, įspūdingus gobelenų, ginklų, šarvų, paveikslų, medžioklės trofėjų rinkinius. Rūmuose saugotu lobynu ir jo brangenybėmis yra stebėjęsis net popiežiaus legatas Bernardinas Bondžiovanis. Su rūmais susijusi romantiška ir tragiška Žygimanto Augusto ir jo antrosios žmonos Barboros Radvilaitės meilės istorija. Puošni rezidencija, kurią supo įspūdingas parkas, tapo renesanso ir ankstyvojo baroko kultūros bei meno sklaidos centru ne tik Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet ir visame Vidurio Rytų bei Šiaurės Europos regione. Čia, anksčiau nei Londone ar Paryžiuje, buvo pastatytos pirmosios operos.

      Vilniaus rūmų klestėjimas baigėsi 1655 metais, kai Lietuvos sostinę užėmė Maskvos ir kazokų kariuomenė, šešeriems metams įsikūrusi pilyse bei jas nusiaubusi ir išgrobsčiusi čia buvusias vertybes. Vėlesniais metais dėl apverktinos valstybės iždo būklės nebuvo galimybių suremontuoti apgriautus rūmus. Po jungtinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės – Abiejų Tautų Respublikos – paskutiniojo padalijimo 1795 metais Rusijos imperijos administracija, sąmoningai naikindama Lietuvos valstybingumo ženklus, pasirūpino, kad būtų nugriauta ir tai, kas iš rūmų dar buvo likę.

      Prieš 400 metų klestėję, prieš 200 metų nugriauti, o šiandien atkurti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir vėl yra ilgaamžio Lietuvos valstybingumo simbolis, primenantis didingą vienos įtakingiausių Europos valstybių istoriją. Visa tai pristatoma šioje virtualioje parodoje, parengtoje pagal Nacionalinio muziejaus Lietuvos valdovų rūmų architektūrinės raidos bei atkurtų istorinių reprezentacinių interjerų ekspozicijas.

Parodos objektai

   
  • Achilas ir Likomedo dukterys

    Achilas ir Likomedo dukterys, 1570 m.

    Nežinomas autorius

    Gobelenas Achilas ir Likomedo dukterys yra vienas vertingiausių muziejaus kolekcijoje. Meistriškai išaustame audinyje vaizduojama scena iš karaliaus Pelėjo ir jūrų nimfos Tetidės sūnaus Achilo gyvenimo. Aiškiaregys Kalchantas išpranašavęs, kad Troją užimti pavyks tik tada, jei žygyje dalyvaus Achlas. Tačiau pranašystė skelbė ir tai, kad Achilas nebegrįš iš Trojos gyvas. Tetidė, norėdama padaryti savo sūnų nemirtingą mirkė jį laikydama už kulno Stikso upės vandenyje. Dar mažas Achilas buvo atiduotas auklėti kentaurui Cheironui, iš kurio išmoko karybos meno. Pradėjus rinkti vyrus karui prieš Troją, Tetidė paslėpė Achilą Skiro saloje. Jis buvo perrengtas mergina ir gyveno tarp karaliaus Likomedo dukterų. Odisėjas sužinojęs, kur slepiasi Achilas, sugalvojo gudrybę. Jis kartu su Diomedu apsimetė pirkliu ir atvyko į Likomedo rūmus. Tarp parodytų prekių buvo įvairūs papuošalai, audiniai, o taip pat keletas ginklų. Visos karalaitės susidomėjo papuošalais, o tik Achilą domino ginklai. Ši scena ir vaizduojama gobelene, kurio centre matome Achilą imanti lanką, virš jo vaizduojami prekes pristatantys Odisėjas ir Diomedas bei aplink sėdinčios Likomedo dukterys besigėrinčios atvežtomis prekėmis (pirštinėmis, vėriniu ir veidrodžiu). Tuo pat metu Odisėjo ir Diomedo palydovai prie rūmų kalavijais trankė į skydus ir suriko karo šūkį. Karaliatės pabėgo, o Achilas stvėrė ginklus ir puolė pasitikti, kaip jis manė priešų. Tada ir buvo atpažintas bei sutiko vykti į karą.
    Greta šio gobeleno eksponuojamas ir kitas audinys, priskiriamas tai pačiai „Odisėjo istorijos“ serijai. Tai gobelenas Odisėjo atsisveikinimas su žmona ir tėvais. Pilną audinių seriją sudarė ne mažiau kaip aštuoni gobelenai. Be dviejų, kurie eksponuojami Valdovų rūmuose, serijai priklausė gobelenai: Odisėjas žudantis šerną, Pamišusiu apsimetantis Odisėjas, Disputas su Achilo kariais, Odisėjas ir Kirkė, Odisėjas priimamas fajakų, Odisėjo sugrįžimas namo.
    Gobelenas Achilas ir Likomedo dukterys apjuostas bordiūru, papuoštu vaisių bei augalų lapijos ir žiedų puokštėmis. Bordiūro kampuose ir apačioje įkomponuotos žmonių ir paukščio figūros. Bordiūro viršutinėje dalyje yra užrašas lotynų kalba, apibūdinantis gobelene vaizduojamą sceną (VLIXES ASTV REVELATVS ACHILLES INTER LICO / MEDIS REGIS FILIAS VIRGINEO HABITV LATITANS). Apatinėje bordiūro dalyje yra išaustos raidės B B, kuriomis buvo nurodoma, kad gobelenas išaustas Brabanto provincijoje Briuseluje. Nesunku atpažinti ir pagrindinius herojus – jų vardai užrašyti ant rūbų (Odisėjo vardas pateiktas romėnų naudota forma VLISSES, o Achilo rūbus puošia užrašas ACHILES GREC).

  • Adomo ir Ievos supažindinimas

    Adomo ir Ievos supažindinimas, 1640–1660 m.

    Jean Leyniers, Michiel Coxcie I

    XVI – XVII a. gobelenuose dažnai buvo vaizduojamos įvairios antikinės scenos. Tačiau ne ką mažiau svarbią vietą užėmė gobelenai religine tematika. Ypač Senojo Testamento siužetai dažnai matomi senuosiuose audiniuose. Gobelenas Adomo ir Ievos supažindinimas iliustruoja įvykius aprašomus Pradžios knygoje. Šeštąją dieną Dievas pagal savo paveikslą iš žemės dulkių sukuria Adomą, o vėliau Ievą. Centrinė gobeleno figūra – visagalis Dievas, kuris vaizduojamas kaip Dievas Tėvas. Dievas kairę ranką laiko Ievai ant peties, o dešine ranka rodo į Adomą. Ievos sukūrimo scenoje Adomas paprastai vaizduojamas gulintis ant žemės, kadangi prieš tai Dievas buvo jį užmigdęs, kad galėtų išimti jo šonkaulį, iš kurio buvo sutverta Ieva. Visos figūros pavaizduotos turtingo augmenija ir gyvūnija sodo apsuptyje, Dievas vaizduojamas dėvintis ryškiai raudonus ir gelsvus rūbus, o Adomas ir Ieva nuogi.
    Įdomu, kad gobelenas sukurtas pagal tą patį kartoną, kuris buvo panaudotas gobelenui užsakytam Žygimanto Augusto XVI a. viduryje. Jau 1553 m. Žygimanto Augusto rezidencijoje Vavelyje buvo gobelenų serija „Rojaus istorija“. Šią seriją sudarė keletas Senojo testamento tematikos gobelenų – Rojaus laimė, Adomas dirbantis žemę, Abelio aukojimas, Kainas ir Abelis, Kainas žudantis Abelį, Kaino bėgimas nuo Dievo rūstybės, Žmonijos moralinis nuopuolis prieš tvaną. Šiuos gobelenus, išaustus pagal Michilio Koksio I (Michiel I Coxie, 1492-1592) tapytus kartonus, ir dabar galima išvysti Vavelio karališkoje pilyje. O gobelenas Rojaus laimė artimas Valdovų rūmuose esančiam audiniui Adomo ir Ievos supažindinimas. Žygimantui Augustui priklausiusiame gobelene Rojaus laimė vaizduojamos net šešios scenos – Adomo sukūrimas, Ievos sukūrimas, Adomo ir Ievos supažindinimas, Uždrausto vaisiaus atskleidimas, Pirmoji nuodėmė ir Išvarymas iš rojaus. Valdovų rūmų gobelene vaizduojama tik viena scena – Adomo ir Ievos supažindinimas, kurią šonuose įrėmina masyvių riestų kolonų formų bordiūras. Tik vienos scenos vaizdavimas neturėtų stebinti, taip daryta gana dažnai. Tačiau kartono naudojimas keletą kartų tik įrodo, kad jis buvo labai gerai atliktas ir matome, kad Žygimantas Augustas užsakydavo sau labai aukšto lygio meistrų kūrinius.
    Gobeleno apačioje dešinėje yra signatūrą B B, rodantis, kad gobelenas išaustas Briuselyje, Brabanto provincijoje bei inicialai I L nurodantys, kad audinys išaustas Žano Leinjė dirbtuvėse.

  • Akvamanilės kojų fragmentai

    Akvamanilės kojų fragmentai, XIV a.

    Akvamanilės kojos nulūžusios nuo indo korpuso, primena liūto letenas. Kojų ilgis 4,5 ir 12,5 cm. Plotis ties pėda 2,5 cm. Pėdos dydis 2,4 x 2,7 cm. Manoma, kad šis indas į Lietuvą galėjo patekti iš Žemutinės Saksonijos, kur XIII a. įsikūrė jų gamybos centras. Akvamanilė – bronzinis arba keraminis kartais gyvūno, kartais žmogaus pavidalo indas, skirtas vandeniui ant rankų pilti. Viduramžiais šie indai buvo naudojami bažnyčiose religinių apeigų metu, tačiau ir didikai nevengė jų dėti ant savo stalo, nes rankų plovimas valgio metu buvo svarbi dvaro etiketo dalis. Eksponato radimvietė: ikigotikinio laikotarpio pastato M3 šiaurinis pasienis (Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos tyrimai 1992 metais. Vilnius, 1993). Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/bronzines-akvamaniles-kojos#.UfETItJhio4

  • Antsmilkinis

    Antsmilkinis, V–VII a.

    Antsmilkinis yra užkeistais galais, pusantros apvijos, 6,5 cm skersmens. Dirbinio vidurinė dalis – apvalaus skerspjūvio, kiek plonesnė, 0,25 cm skersmens, galai – rombo formos skerspjūvio, 0,3 cm skersmens. Antsmilkinio galai puošti įstrižų įkartų poromis. Eksponato radimvietė: tarp Šv. Kazimiero koplyčios ir Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų pietvakarinio kampo (Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų archeologinių 2002 m. tyrimų ataskaita. Vilnius, 2003). Analogiškas antsmilkinis rastas ir Aukštadvario piliakalnyje. Jame toks antsmilkinis buvo aptiktas sluoksnyje kartu su žalvarine storagale apyranke, lankinės segės fragmentu ir kitais radiniais, datuojamais V–VII amžiumi. Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/antsmilkinis#.Ue5YctJhio4

  • Chlodvigo krikštas

    Chlodvigo krikštas, XVI a. pab. – XVII a. pr.

    Nežinomas autorius


    Gobelene vaizduojamas vienas svarbiausių ankstyvųjų viduramžių įvykių – frankų karaliaus Chlodvigo krikštas, įvykęs 496 m. Kompozicijos centre klūpintis ir pamaldžiai sudėjęs rankas Chlodvigas. Veiksmas vyksta Reimso katedroje, kur vėliau krikštyta ir karūnuota daug būsimų Prancūzijos karalių. Kairėje stovintis šv. Remigijus dėvintis tiarą – prabangią apeiginę popiežiaus kepurę, puoštą trimis viena ant kitos uždėtomis karūnomis, su kryželiu. Šv. Remigijus nebuvo popiežiumi, tad šiuo atveju tiara greičiausiai simbolizuoja visą Katalikų Bažnyčią. Už šv. Remigijaus, kuris stovi šalia krikštyklos ir pilą šventintą vandenį ant Chlodvigo galvos, nugaros pavaizduoti stovintys dvasininkai – kardinolai, vyskupai. Chlodvigo dešinėje stovi jo žmona Klotilda, devinti puošnius rūbus bei ant galvos turinti karūną. Už jos pavaizduotos keturios damos.
    Gobeleną juosia dekoratyvus bordiūras, puoštas susipynusiais lapai bei paukščių figūromis. Bordiūre įkomponuoti apvalūs medalionai su įvairiomis scenomis. Daugumą scenų sunku identifikuoti, tačiau matoma, kad dešiniajame kampe viršuje vaizduojama scena iš Trojos karo, kai į miestą yra įstumtas medinis arklys.

     

  • Diržo krepšys

    Diržo krepšys, XIV a. pab.

    Diržo krepšys pagamintas iš ožkos odos, puoštas dekoratyvia intarsija ir gražiai išsiuvinėtas. Aukštis 20 cm, plotis 25 cm, užsegimo apkalas 5,5 x 4,5 x 0,5 cm dydžio. Krepšio vidus pertvara perskirtas į du skyrius, taip pat yra ir vidinė kišenėlė. Krepšio viršuje yra du pakabinimui skirti kilpiniai apkalai. Į apkalų kilpeles buvo įveriamos grandelės, skirtos odiniams dirželiams, kuriais krepšys kabintas prie diržo. Krepšio viduje buvo 6 vinys – 3 cilindro formos ir 3 apskritos formos dekoruotomis galvutėmis, sagtelė, sagtelės liežuvėlis, diržo galo apkalas, kriauninis ir įtveriamasis peiliai, 3 neaiškios paskirties geležiniai daiktai, strėlės (?) antgalis, 3 vario lydinio vielute perjuosti beržiniai pagaliukai (sagos?), smiltainio galąstuvas bei mažytis karoliukas iš sardoliko. Unikalus radinys su viduje esančiais daiktais rodo, kad Vilniaus Žemutinės pilies gyventojas, greičiausiai amatininkas, diržo krepšyje turėjo kasdien naudojamų įrankių, greičiausiai jam dirbti reikalingą inventorių. Eksponato radimvietė: (Ožalas E., Montvilaitė E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų teritorija. P korpuso prieigų archeologiniai tyrimai į rytus nuo Valdovų rūmų (trasa III) 2004–2006 m.). Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/odinis-dirzo-krepsys#.UiWLKNK8D-s

  • Eitynės su drambliais

    Eitynės su drambliais, 1515–1520 m.

    Žanas Grenjė, Arnould Poissonier

    Meninis audinys, sukurtas Žano Grenjė arba Arno Puasonjė, dirbtuvėse Turne mieste Flandrijoje, yra didesnio gobeleno fragmentas. Manoma, kad viso gobeleno aukštis galėjo būti keturi, o plotis net septyni metrai. Meniniai audiniai labai dažnai puošdavo valdovų ir didikų rūmų sienas. Dažniausiai konkrečiai patalpai buvo užsakoma visa gobelenų seriją. Pirminis gobelenas, vaizduojantis eitynes su drambliais, galėjo priklausyti meninių audinių serijai, kurią Lisabonos rūmams užsakė Portugalijos karalius Manuelis I (1495–1521). Minėtose dirbtuvėse buvo išausta nemažai gobelenų, vaizdavusių egzotiškus gyvūnus, portugalų atradimus per keliones į Indiją. Ši tematika Europos dailėje išpopuliarėjo po Vaska da Gamos (Vasco da Gama, apie 1469–1524) kelionės aplink Afriką ir Indiją.
    Meniniame audinyje „Eitynės su drambliais“ matomas didelio dramblio fragmentas bei greta esantis mažas drambliukas, ant kurio joja trys vaikai ir juos globojančios damos, vilkinčios gotikos laikotarpio drabužius.
    Stilistiškai panašūs audiniai, išausti Žano Grenjė dirbtuvėse, vaizdavo karavaną su žirafomis, egzotinių gyvūnų laipinimą į laivą ir kt.
    Gobelenas „Eitynės su drambliais“ yra vienas seniausių meninių audinių eksponuojamų Lietuvos muziejuose.

  • Gobelenas su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto jungtiniu herbu

    Gobelenas su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto jungtiniu herbu, 1544–1548 m.

    Nežinomas autorius

    Gobeleno fone vaizduojama gausybės augalų kompozicija. Ją papildo grotesko elementai, liūtų galvos, karių figūros. Centre – išaustas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto (1544/1548–1572) jungtinis herbas, kurį vainikuoja Lietuvos didžiojo kunigaikščio karūna. Jungtinis herbas susideda iš šešių laukų. Centriniame lauke pavaizduotas Žygimanto Augusto motinos – Bonos Sforcos (1518–1557) herbas (Žaltys, ryjantis vaiką). Pirmajame lauke išaustas Lenkijos Erelis – Žygimanto Augusto tėvo Žygimanto Senojo (1506–1548) herbas su Žygimanto Augusto inicialais S A (Sigismundus Augustus). Antrame lauke vaizduojamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbas Vytis, o apačioje trys laukai, kuriuose pavaizduoti Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausiusių žemių herbai – Kijevo (Mykolas Arkangelas), Voluinės (Kryžius) ir Smolensko (keturpėsčias Lokys).
    Tai vienintelis žinomas toks gobelenas, tačiau akivaizdu, kad jų turėjo būti daugiau. Pavyzdžiai, saugomi Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje, rodo, kad herbinius gobelenus Žygimantas Augustas užsakydavo serijomis. Gobelenai, nors neretai būdavo pervežami iš vienos rezidencijos į kitą, dažniausiai būdavo užsakomi konkrečiai patalpai. Šį gobeleną Žygimantas Augustas užsakė būdamas Lietuvos didysis kunigaikštis apie 1544–1548 m. Šiuo laikotarpiu valdovas rezidavo Vilniuje, tad įtikinamiausia, kad gobelenas buvo užsakytas Vilniaus rūmams.

  • Gobelenas su medžioklės scena

    Gobelenas su medžioklės scena, 1575–1580 m.

    Nežinomas autorius


    Gobelenas pilnas žalumos, net ir miško glūdumoje stovinčios pavėsinės yra apaugusios augalais. Pavieniai pastatai ir fontanas atrodo lyg būtų miško augmenijos dalis, o pilis, kuri yra atvykusių į mišką žmonių buveinė, stovi tolumoje aukštai ant kalno.
    XVI a. amžiuje ir vėliau buvo populiarūs gobelenai, kuriuose vaizduojamos gyvūnų, paukščių figūros bei scenos iš žmonių kasdienybės. Šio gobeleno pirmajame plane vaizduojami strutis, žirafa,
    vilkė su vilkiukais, lūšis, gyvatė, vėžlys, vilkas, voverė. Gobelene pilna medžioklės motyvų ir čia medžioja ne tik žmonės. Lūšis yra pasirengusi pulti vilkę su vilkiukais, gyvatė slenka link vėžlio, vilkas bėga nešdamas sumedžiotą avį.
    Antrajame plane matome eilę raitų medžiotojų, varovų su šunimis, kurie medžioja elnius. Kairėje pavaizduotas varovas pučiantis medžioklės ragą. Dešiniau matomi medžiotojas jojantis ant žirgo su dama, kuriam ant dešinės rankos nutūpęs medžioklinis sakalas.
    Nors nėra žinomas gobeleno kartonų autorius bei dirbtuvės, kuriose audinys išaustas, tačiau jis labai meistriškai atliktas. Gobelenas taip pat neturi bordiūro – dekoratyvinio audinio krašto apvado, tačiau raidės B B su raudonu skydu tarp jų rodo, kad audinys išaustas Briuselio – svarbiausio meninių audinių centro – dirbtuvėse.
    Gobelene esantys gyvūnai labai panašūs į gyvūnus, kurie vaizduojami Žygimanto Augusto užsakytose verdiūrose, šiuo metu saugomose Vavelio karališkoje pilyje Lenkijoje.

  • Kabinetas

    Kabinetas, XVI a. pab.

    Nežinomas autorius

    Kabinetas – nedidelis spintelę primenantis baldas su keleriomis arba vieneriomis rakinamomis durelėmis priekyje. Jo viduje būna daug nedidelių stalčiukų, durelių arba paslėptų ertmių.
    Kabinetai dažniausiai būdavo lengvai transportuojami baldai, skirti smulkiems daiktams (dokumentams, laiškams, papuošalams, monetoms, egzotiškiems daiktams iš tolimų kraštų) laikyti. Neretai atlenktos baldo durelės naudotos kaip rašymo stalas. Egzistuoja įvairių tipų kabinetų – jie skiriasi savo paskirtimi (pavyzdžiui, kabinetai monetoms, mineralams laikyti) ir sukūrimo vieta, tačiau jų išorė būdavo labai puošni. Šiam tikslui naudotos prabangios medžiagos (juodmedis, dramblio kaulas, sidabras, gintaras), būdavo pasitelkiama pietra duratechnika, kai derinant skirtingus akmenis sukuriama mozaika. Visa tai turėjo rodyti baldą turinčio žmogaus statusą, finansines galimybes, įtaką.
    Kabinetų kilmė siejama su XVI a. atsirandančiu ispanišku baldu vargueño. Jo puošni drožyba atspindi arabų bei maurų meno įtaką. Ilgainiui kabinetai išplito po visą Europą. XVI–XVII a. pagrindiniai kabinetų gaminimo centrai buvo Augsburgas, Insbrukas, Antverpenas, Florencija ir Paryžius.
    Valdovų rūmų muziejaus rinkinyje esančio gausiai intarsijos technika dekoruoto kabineto tiek išorė, tiek vidus papuoštas miestų vaizdais, architektūros elementais, augaliniais ornamentais bei žmonių ir paukščių figūromis. Dažnai tokius vaizdus kurti įkvėpdavo Lorenco Štėrio (Lorenz Stöer) medžio raižiniai, 1567 m. paskelbti veikale „Geometria et Perspectiva“. Įvairios medienos derinimas būdingas Pietų Vokietijoje, Vakarų Austrijoje gamintiems baldams. Augsburgas buvo vienas iš centrų, kuriame XVI–XVII a. klestėjo tokių kabinetų gamyba. Atvėrus eksponato dureles, matyti keturi nedideli stalčiukai ir dvejos durelės su kriauklių formos rankenėlėmis. Tiek stalčiukų priekinės dalys, tiek ir durelių išorė dekoruota, kraštų apvadai sukurti derinant šviesios ir tamsios medienos plokšteles. Kabineto viršutinė dalis atidaroma į viršų, su išlikusia spyna.

  • Kabinetas

    Kabinetas, 1653 m.

    Jean Macé de Blois

    Kabinetas – nedidelis spintelę primenantis baldas su keleriomis arba vieneriomis rakinamomis durelėmis priekyje. Jo viduje būna daug nedidelių stalčiukų, durelių arba paslėptų ertmių.
    Kabinetas sukurtas Prancūzijoje apie 1653 m., spėjama, Paryžiuje veikusiose Žano Masė (Jean Macé) dirbtuvėse. Jose buvo pagaminta gana daug šio tipo kabinetų, dažnai jų užsakovu buvo karališkasis dvaras, o kabinetai būdavo dovanojami Europos kunigaikščiams. Kabinetas susideda iš dviejų dalių – apatinės, panašios į stalą su dvylika kolonų, ir viršutinės – korpuso su durimis ir stalčiais. Labai dažnai šie kabinetai buvo puošiami mitologinėmis scenomis. Aptariamo kabineto paviršiuje, padengtame juodmedžiu, drožybos ir raižybos technika vaizduojama daugybė figūrų ir scenų. Viršuje – romėnų dievai Cerera ir Bachas, vykstantys į Neptūno ir Amfitritės vestuves. Kairiosiose duryse vaizduojama scena su taurę laikančiu Bachu, Venera ir Cerera. Ši scena greičiausiai sukurta pagal olandų dailininko Jano Senredamo (Jan Saenredam, apie 1565–1607) piešinio pagrindu Hendricho Golciaus (Hendrich Goltzius, 1558–1617) sukurtą grafikos darbą. Dešiniosiose duryse rodoma scena su Merkurijumi, padėjusiu galvą Venerai ant krūtinės. Visos scenos įrėmintos geometrinėmis kompozicijomis, kurios papildomos paukščių ir mitologinių būtybių figūromis, augaliniais ornamentais. Atvėrus kabineto duris, kurių paviršiuje išraižytos medžioklės scenos ir augaliniai motyvai, viduje yra 14 stalčių, puoštų raižytomis paukščių figūromis, ir dvejos nedidelės durelės. Už jų atsiveria mažos salės vaizdas su suktomis auksuotomis kolonėlėmis, sandrikais, baliustradomis, tapybos elementais. Kabineto viduje nustūmus kelis architektūriniais bei tapybiniais elementais puoštas dalis atsiveria dar keletas nedidelių stalčiukų.
    Viename iš stalčių yra įrašas prancūzų kalba „Despuis l’année 1653 le cabinet est fait“ (kabinetas pagamintas 1653).

  • Koklis

    Koklis, XVI a. vid.

    Karnizinis kampinis koklis su alegorine zuikių medžioklės scena. Koklis padengtas geltonos, žalios, baltos ir violetinės spalvų glazūra. Kairiojoje koklio plokštumoje vaizduojamas dideliame katile verdantis šuo ir du ant užpakalinių kojų stovintys zuikiai, į katilą velkantys antrą medžioklinį šunį. Dešiniojoje koklio plokštumoje du ant užpakalinių kojų stovintys zuikiai su lanku ir ietimi nusitaikę į juos puolančius medžioklinius šunis. Koklis yra viena sudedamųjų karnizinių koklių serijos, vaizduojančios „Pasaulį atvirkščiai“ („Mundus Inversus“), dalių. Kituose šios serijos kokliuose pavaizduoti šie siužetai: ragą pučiantis medžiotojas su šunimis, dumples pučiantis zuikis ir gaidį vagianti lapė, zuikiai su samčiu prie katilo, skalikų puolamas elnias, medžiotojas, kepantis ant laužo. Dalis kokliuose pavaizduotų alegorinių scenų detalių yra Israhelio van Meckenemo (apie 1450–1503), Virgilijaus Solio (1514–1562) vario raižiniuose ir Georgo Penco (1500–1550) graviūroje. Eksponato radimvietė: Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietų korpuso rūsio E hidroizoliacijos sluoksnis (Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V.  Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1990 m. tyrimų ataskaita. Vilnius, 1991).

  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 12
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 3
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.